Pranašo Jeremijo knyga pasakoja, kaip Dievas dvidešimties metų neturintį jaunuolį pakviečia pranašo tarnystei. Izraelitai nesilaiko sandoros su Dievu: nepaiso duotų įsipareigojimų ir garbina stabus, todėl pranašas turės perspėti žmones, kad už stabmeldybę jiems gręsia Dievo bausmė. Jaunas vyras, suvokdamas pranašo misijos sunkumą, bandė atsikalbinėti: „Ai ai ai, Viešpatie Dieve! Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ Bet Viešpats jam atsakė: „Nesakyk: 'Esu tik vaikas!' Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1,6-8). Nuo dabar Jeremijas jau neturės savo asmeninio gyvenimo, nes bus pasinėręs Dievo tautos reikaluose. Jis nepavargs kviesti žmones gręžtis į Dievą net ir tuomet, kai šie bus labai jam priešiški.
Ne tik pranašo Jeremijo knyga, bet visos Senojo Testamento knygos atskleidžia Gailestingojo Dievo veikimą istorijoje. Dievas išveda izraelitus iš nelaisvės, nurodo, ką jie turi daryti ir ko nedaryti, ir sudaro su jais ištikimybės sandorą. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami" (Įst 30,19-20).
Deja, izraelitai ignoravo šį mylinčio ir gera linkinčio Dievo pakvietimą. Jie vėl garbino stabus, vėl neklausė Dievo ir išstatė save į pavojų užsitraukti prakeikimą. Bet Dievas neskubus bausti ir siunčia pranašą Jeremiją perspėti - gal žmonės susipras ir pasikeis. Tačiau žmonės pranašo neklausė ir tuomet atėjo negandų metas. Babilono karalius Nabuchodonosaras sugriovė Jeruzalę, o žydus išvarė į nelaisvę. Bet ir šiuo tamsiu laikotarpiu Dievas neapleido savo žmonių. Per pranašus vėl kvietė žmones nusigręžti nuo stabų ir garbinti tikrąjį Dievą.
Evangelija mums pasakoja apie dar svarbesnį Dievo meilės apsireiškimą. Amžinasis Žodis, Dievo Sūnus įsikūnija ir ateina į žemę, kad ant savęs prisiimtų visų žmonių nuodėmes.
Jėzus pradeda savo viešąją veiklą. Garsas apie Jo kalbas ir darbus sklinda iš kaimo į kaimą, ir kai jis apsilanko savo tėviškėje jo tėvynainiai tikisi, kad čia Jėzus padarys dar didesnių stebuklų nei Kafarnaume. Tačiau Jėzus nėra fokusininkas ir jis nesiruošia smalsuolius nustebinti nepaprastais darbais. Jėzaus kalbos tiek užpykdo Nazareto žmones, kad jie nori nustumti jį nuo pakriūtės (plg.Lk 4,21-30). Tai pavyzdys, kaip nereikia atsakyti į Dievo meilę.
Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį su klausimu: koks tavo santykis su tave mylinčiu Dievu? Kaip tu atsiliepi į Dievo meilę? Gal atsakysi, kad taip labai myli, jog net dalyvauji Eucharistijos adoravime, net iš Žemaitijos ar Vilniaus atvažiuoji į Atsinaujinimo dienas. Visa tai gerai, bet Dievas iš tavęs laukia kažko daugiau už maldą, už adoracijas, už piligrimystes - kad tu mylėtum šalia tavęs esantį ne tik mielą žmogų, bet ir tą, kuris galbūt nėra patrauklus ir tau nepadarė nieko gero. O kaip sunku mylėti žmones, kurie mums žeria kaltinimus, kurie yra savanaudžiai ir myli tik save. O juk Jėzus mirė ant kryžiaus ir už juos.
Du šio sekmadienio Mišių Dievo žodžio skaitiniai mums pasakojo apie Dievo meilę žmogui ir apie tai, koks nerangus žmogus atsiliepti į Dievo prakalbinimą. Trečiasis Mišių skaitinys apaštalo Pauliaus lūpomis kalba, koks turi būti mūsų atsakymas Dievui. Apaštalas sako: „Aš trokštu nurodyti jums dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. <...> jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 12,31-13,3).
Ir apaštalas aiškina, kokia turi būti mūsų meilė: kantri, nesavanaudė, nepasiduodanti piktumui, pamirštanti skriaudas ir viską ištverianti. Apaštalas tvirtina, kad meilė yra reikalingesnė ir didesnė net už vilties ir tikėjimo dorybes.
Dievo Gailestingumo metais nepasitenkinkime aplankydami svarbiausias Lietuvos šventoves, kuriose galima laimėti jubiliejinius atlaidus. Bandykime Dievo veido ieškoti šalia mūsų esančių ir ne visuomet mums besišypsančių žmonių veiduose.
2016 m. sausio 30 d. arkivysk. Sig. Tamkevičius
